Sugrįžimas // 1 diena

     Kartu su žiema, kalėdine dvasia ir sniego prognozėmis sugrįžtu ir aš. Vis dar pilna svajonių ir idėjų, tačiau nusprendusi viską pradėti iš naujo. O ar gali buti tam geresnis laikas nei šiandiena? Visi skaičiuosime dienas iki Kalėdų, klausysimės įvairių “Jingle Bells” variacijų, puošime namus ir suksime galvas dėl dovanų, o tai mano mėgstamiausias laikas metuose!
Tad nieko nedelsdama pristatau rankdarbį, kuriuo sugrįžtu. Jo dėka aš niekada nepamiršiu kiek dienu liko iki Kaledų - geriausios dienos metuose! O vėliau galėsiu išnaudoti ir kitokiems priminimams.

Taip pat blog’e matysite keletą naujovių – tai išvaizda, daugiau nuotraukų irašuose, taip pat žadu pamokėles (ar bent nuorodas į jas)

33 diena

Šį rankdarbį pradėjome daryti įkvėpti Valentino dienos dvasios. Taip taip, pradėjome daryti. Dviese. Dėl šiokių tokių priežasčių (tingėjimo labiausiai) peteliškė buvo baigta tik vakar.
Dabar papasakosiu kaip mes, dviese, ją darėme ir ką darėme.
Pirmiausia - "drožinėjome" trintuke širdelės formą, kurią buvau padariusi ir viena, bet.. pamečiau. Kai tai padarėme (apsėjome be mažų žaizdelių pirštuose) kirpome ir matavome medžiagyčių dydžius, galiausiai - su savo pagaminta forma - jas štampavome.
Tada turėjome palikti per naktį, kad dažai išdžiūtų, bet mes palikome ilgesniam laikui (kokiam, jei Jums smalsu, pasiskaičiuokite patys.. Jau minėjau, kad laike gaudausi itin sunkiai).
Na, bet galiausiai, aš (jau viena) susiuvau rankų darbo medžiagytes (tai buvo pirma tokia mano medžiaga!) ir paverčiau jas peteliške.
Tada vėl pasikviečiau savo pagalbininką ir ją nufotografavau.

Štai tokia, jau tikrų tikriausia, šio rankdarbio istorija. (manau, kad tokios Jums dar nepasakojau, tad tikiuosi, kad nenusivylėte)


Traukiniu keliaujanti
Aistė.

32 diena

Kai dar lankiau darželį (ir pirmose klasėse) turėjau itin ilgus plaukus. Juos mėgau, turbūt labiausiai dėl to, kad niekada pati neturėjau jais rūpintis – mane šukuodavo mama, o kai ji negalėdavo - darželio auklėtoja, kuri dar ir gyveno (ir vis dar gyvena) virš mūsų.

Kažkur ketvirtoje klasėje (deja, laike sunkiai orentuojuosi) mano galvoje pradėjo suktis vėjai ir aš juos pasitrumpinau. Tada jie siekė pečius, gal buvo truputi ilgesni. Buvau jais patenkinta, visaip eksperimentavau – išmėginau kirpčiukus, vėliau nusikirpau dvejais sluoksniais. Turbūt būtent tai, aštuntos klasės pradžioje, tiksliau dieną prieš jos pradžią, mane paskatino juos visiškai nusitrumpinti.

Ačiū Dievui tie vėjai praskrido ir vėl užsimaniau ilgų plaukų. To pasiekti nebuvo lengva, bet, vis dėl to, tai siekiama. Būtent dėl šio siekimo ir gerų jų rezultatų man taip reikalingas pastarasis rankdarbis. Plaukai, kad ir kokie žavūs būtų, dažnai erzina lįsdami į akis.

Perliukų/segtukų pagalba jie ne tik nebedengs pasaulio, bet ir mielai atrodys (na, aš to tikiuosi)!

p.s. Pagaminau juos 6 (3 mažus ir 3 didesnius), bet į plaukus tiek nebetilpo.

31 diena

Ilgai svarsčiau kokiu žodžiu pradėti įrašą. Koks sakinys turėtų būti pirmasis, ar turėčiau vėl atsiprašyti. Dėl to truputi keista, kad pradedu svarstymų apsvarstymu raštu. Na, bet svarbiausia, kad pradedu, argi ne taip?

O pradedu tikėdamasi, norėdama ir net žadėdama, kad grįžtu ilgam. Grįžtu su kasdieniniais įrašais bei darbeliais. Net ir nauja, pavasariška, išvaizda. Taip pat, bent kol kas, nebevarginsiu Jūsų Kalėdiniais darbeliais, bet vis tiek, tinkamai progai pasitaikius, juos visus parodysiu (nebijokit, liko vos keletas). Grįžtu tokia, kokia dabar turėčiau būti. Tik dar pridedu viltį, kad Jūs manęs pasiilgote. Nes aš Jūsų net labai.

Beliko aptarti vieną, bet pati svarbiausią dalyką – šiandienos rankdarbį. Bijau, kad jam neužteks vienos pastraipos, bet.. Mėginkim!

Pagalvytę, ant kurios siuvau užvalkalą, turiu jau daugiau nei 10 metų. „Išlošiau“ ją Kubuš gėrimo žaidime, nors iš tiesų gavau sukčiaudama.. Mat mamos draugės dukra, kuri dirbdavo mano ir sesutės aukle (ilgokas apibūdinimas gavosi) dirbo ir toje loterijoje. Taigi, kad ir kokiais keliais – gavau aš mažą pagalvytę. Nežinau kodėl ir nežinau kada, bet ją labai pamilau ir iki šiol labai myliu. Namuose be jos ir užmigti negaliu (tai dar vienas keistas mano įprotis)

Per tiek metų ji, švelniai tariant, susidevėjo, todėl be užvalkalo jos naudoti man nebeleidžiama, o užvalkalų nedidukei pagalvytei mes, kažkodėl, neturime milijono. Pavasariško neturime net vieno.

Reikėjo tai ištaisyti ir įsileisti pavasarį. Į namus, širdutes, protus (kad ir koks neveiksnus maniškis būtų).

Aistė.

30 diena

Šiandienos darbelis - Kalėdiniai skirtukai, kuriuos darydama pasijaučiau lyg Kalėdų senelio elfas dirbtuvėje.

Jų reikėjo padaryti tiek daug ir taip greitai, kad užtrukau iki 3 nakties. Pirštai aplipo klijais (dėl to dažnai tekdavo bėgti juos nusiplauti), o akyse mačiau tik eglutes, žvaigždutes ir dovanas.

Turbūt kilo klausimas kam jų tiek daug? Nebijokit, kiekvienai savo turimai knygai skirtukų nedariau ir, bent kol kas, daryti neketinu. Mama juos padovanojo savo bendradarbiams. Tikiuosi, kad Jie pajuto mano elfišką šilumą!

29 diena

Šiemet, bijodama nuvilti sesę ir jos draugą, paklausiau ko jie norėtų dovanų. Deja, atsakymas visai nepadėjo ir galvoti teko pačiai (sugalvoti nebuvo taip jau sunku, o dabar, vis dar, tikiuosi, kad dovanos Jiems patiko). Kai dovanos jau gulėjo supakuotos nusprendžiau išpildyti prašymą. O prašė Jiedu namo.
Taip gimė šis atvirukas, kuris, supakuotas kaip dovana, gulėjo po eglute ir buvo išpakuotas kūčių vakarą (tam buvo suteikta teisė, nes Kalėdoms išsiskirstėme po senelių namus). Mano "pastatyto namo" šeimininkai labai džiaugėsi, juokėsi ir krykštavo. Matydama jų laimę džiūgavau ir aš.


Dar kartą linkiu Jums gero ilgojo savaitgalio,
Aistė.

28 diena

Niekada nesilankiau Amerikoje ir per daug ja nesidomėjau. Visas tradicijas, kurias jie turi, visas šventes, kurias jie švenčia, visus patiekalus, kuriuos jie valgo pamačiau (ir vis dar matau) filmuose. Per daug nesižaviu Jomis ir Jų nemėgdžioju, bet vieną puošybos elementą "pasivogiau" visam gyvenimui. Tai - vainikas, kabinamas ant lauko durų, pinamas iš eglės šakų (kurios labai skaniai kvepia), įvairiai dekoruojamas ir labai primenantis (bent jau man) Vienas Namuose filmą.

Tokį šiemet su mama pynėme ir mes (tiesa sakant, pynėme net du - vieną padovanojome)

Deja, nuotrauką turiu tik gyvenusio ant mūsų durų ir šiandien Ja dalinuosi.


Gero ilgojo savaitgalio,
Aistė.

27 diena

Žinau, kad ne pirmą ir bijau, kad ne paskutinį kartą Jūsų atsiprašau. Dingusi buvau ilgai, bet Jūsų nepamiršau, tikiuosi, kad Jūs manęs irgi.
Kadangi šiandien Meilės diena pirmas "mano sugrįžimo" rankdarbis skirtas jai - Valentino dienos atvirukas, kurį galite nesunkiai ir pasidaryti ir patys. Instrukcija štai čia (pamokėle galite pasinaudoti ir kitai progai)!
Šiandien (ir kelias ateinančias dienas) dar prisiminsime Kalėdas, mat esu neparodžiusi ne vieno ir ne dviejų (net ne penkių...) darbelių, o jas, kai už lango matau sniegą, prisiminti be galo malonu.
Tikiuosi, kad Jūs, matydami šį įrašą, džiaugiatės taip pat kaip ir aš!.

P.S. Labai pasiilgau rašymo Jums ir visiems visiems siunčiu po Valentino dienos bučkį.


Su daug daug meilės,
Aistė.

26 diena

Namuose ir svečiuose sukantis šventėms niekaip nerasdavau laiko Jums parašyti, įkelti kelių nuotraukų, papasakoti vieną ar kitą istoriją. Bet, net jei ir nerašiau, Jūsų tikrai nepamiršau ir neapleidau rankdarbių. Mano kompiuteryje susikaupė gausybė nuotraukų, o galvoje idėjų tekstams. Kai nerasdavau laiko įsijungti šio lango mintyse kurdavau įrašus. Neužmigdavau mintyse nepasakius: "Linkiu Jums žiemos, Aistė" ar "Te žibsi Kalėdinės lemputės". Neužmigdavau bent mintyse nepasikalbėjusi su Jumis. Šį įrašą taip pat kūriau mintyse, tik ten Jis buvo kitoks. Gėda prisipažinti, bet vos pradėjusi rašyti, pamiršau visą sukurtą įrašą.
Na, tikiuosi, kad šitas nebuvo žymiai prastesnis. O jo pabaigai pristatau girliandą, vienintelę mano ir sesės kambario puošmeną, kuri vos atsigulus į lovą nakčiai, ar jau keliantis iš jos džiugina akį ir verčia šypsotis.

p.s. Kalėdinių papuošimų dar nenukabinau ir į mano namus Trys Karaliai dar neatėjo.

Kūčios

+Mielieji skaitytojai,
visus Jus labai sveikinu su Kūčiomis, linkiu skaniausių valgių, jaukiausio vakaro ir šilčiausių bei artimiausių žmonių aplink.

Žinau, kad ilgai nerašiau, bet prieš Kalėdas mano namuose daug darbų darbelių, visus rankdarbius (ir net įrašus, kuriuos esu paruošusi, tik nuotraukos nesuredaguotos ilsisi) parodysiu Jums po Kalėdų!.

Dar kartą sveikinu sulaukus pirmosios, nuostabiausios metų šventės, dienos (ar vakaro) ir tikiuosi, kad visi mano palinkėjimai išsipildys.

Su daug daug meilės ir šilumos,
Aistė.

25 diena

Likus vos devynioms dienoms iki Kalėdų manyje šėlsta jaudulys, o namuose - netvarka, kurią skubiai reikia pašalinti.
Eglutės papuošimai jau baigti (net pirkta girlianda jau atkeliavo į namus) ir šiandien rodau Jums du paskutiniuosius - žadėtus pelėdos ir arkliuko broliukus/sesutes/dvynius. Jau šiandien, visiem sugužėjus namo, žaisliukai papuoš eglutę. O Jūsų namuose jau žiba kalėdiškos šviesos ir eglutės žaislai?
Tik nesijaudinkit, jeigu jaudinatės, ir nesidžiaukit, jeigu džiaugiatės - tai nepaskutinės puošmenos mano namuose, Jūsų laukia dar keturios.

Ar dabar, likus vos devynioms dienoms, jau galite užuosti Kalėdas?

24 diena

Rudens pradžioje, svečiuodamasi pas Andrių, buvau supažindinta su elniu, kurio mielu veiduku iškart susižavėjau. Visą savaitgalį žaidusi su juo pavadinau Rudolfu Kalėda. Viešnagei pasibaigus Rudolfą parsivežiau į Vilnių ( sostinė jam, bent kol kas, patinka), kur prabėgus vos kelioms savaitėms, mamos Jis buvo apdovanotas megztiniu, o šiandien aš jam pasiuvau šaliką skirtą pasipuošti per Kalėdas.

Juo Kalėda labai didžiuojasi ir visiems pasakoja koks dabar, pasipuošęs, yra gražus!.

23 diena

Jodinėjusi esu vos tris kartus, o ir prisimenu tik vieną, paskutinį, šios vasaros, pasijodinėjimą. Taip, jis buvo neseniai, nebūčiau suspėjusi pamiršti net to norėdama, bet tikiu, kad ir po daug daug metų prisiminsiu žirgą (ar žirgę) vardu Karamelė, Julitą, mokinusią mane ir smėliu padengtą maniežą. Bet manau, kad aiškiausiai prisiminsiu tą jausmą. Jausmą, kuriame buvo sumišusi laisvė, laimė, pasitikėjimas ir vėjas. Tai buvo nuostabu, nuostabiau nei nuostabu, net jei nulipusi nuo žirgo nebejaučiau kojų ir rankų. unkiai eidama, svyruodama, plačiai šypsojausi ir žinojau, kad noriu tai patirti vėl ir vėl.

Būtent šio jausmo įkvėpta pasiuvau ketvirtąjį eglutės žaisliuką - žirgą Beuodegį, kuris, kaip ir pelėda, turės brolį (o gal sesę, vardu Karamelė?)

22 diena

Prieš keturis metus Mūsų jaukiuose namuose atsirado mažas (tikrai mažas, net labai mažas) padarėlis, kurį mes, mamos noru, pavadinome Bella. Nors vardas ir buvo išrinktas mamos, pirmaisiais mėnesiais, o gal net metais, ją mylėjome ir lepinome mudvi su sesute (net jei ji apkramtydavo anglų kalbos sąsiuvinius ir savo gamtinius reikaliukus atlikdavo namuose, tiesiai Tau už nugaros), bet dabar ją lygiai taip pat dievina ir mama. Kartais atrodo, kad net labiau už mus, tikrus savo vaikus! (žinoma, aš juokauju)
Visos taip prie jos pripratome, kad tikrai neįsivaizduojame (ir net nebandome to padaryti) savo kasdienybės be šio mažo rudučio, lakstančio po visus namus, miegančios po sesės lova, urzgiančios ant laiptinėje vaikščiojančių kaimynų ir nekenčiančios stalo (sofos bei lovos - taip pat) ratukų, siurblio ir feno. Ech, teisybė, visai neseniai ji pradėjo nekęsti ir lempų.
Taigi Bella - oficiali mūsų šeimos narė (mes ją net sesute vadinam), todėl šiemet ji gavo ir savo eglutės papuošimą - kaulą, su savo vardu!.

P.S. Atsiprašau, kad mano mažylės nuotrauka daryta dar rudenį, sniego niekaip nesulaukiame)
P.S.S. Bella pageidavo, kad jos kaulą fotografuočiau spalvotame fone, o jis buvo paprasčiausia, bet pati mylimiausia, mano užrašų knygutė.

21 diena

Savo Kalėdiniais rankdarbiais ir įrašais (na, dar mintimis) vis kviečiau ir kviečiau sniegą. Štai ir sulaukiau Jo, deja, ne norėto kiekio, bet sulaukiau jo jau užvakar, tik vis tinkamos progos aprašyti ieškojau. Štai ir suradau.
Šis pelėdžiukas (ar apuokas, pavadinimą išsirinkti visada galite patys) skirtas mano sesiui, kurio dėka ir pamačiau pati pirmąjį žiemos sniegą, kuris padengė žolytę ir vaikų darželio suoliukus, matomus pro mūsų langą. Jei ne ji - būčiau toliau saldžiai sapnavusi ir šį reginį praleidusi, nes vos tik man grįžus į lovą (praleidžiu dalį apie šokinėjimą ir spygavimą prie lango) telefone pamačiau labai negražius, tos pačios sesės, atsiųstus žodžius: sniegas ištirpo. Mano džiaugsmui, tądien, dar kelis kartus galėjau grožėtis snaigutėmis (kurios, vos pasiekusios žemę, ištirpdavo..)
Vakar, su sese keliaujant iš jos darbo, vėl džiaugiausi tuo mažu, šaltu, baltu gamtos stebuklu (šį kart praleidžiu dalį apie snaigių gaudymą liežuviu ir krykštavimą).
Ir trečiąją dieną, šiandien, ryte, vėl buvau pažadinta ta pačia proga ir tos pačios sesutės - snigo ir snaigės netirpo!. Ir dar dabar jo liko lauke (net truputi GIRGŽDANČIO)!.

Taigi, ši pelėda (ar apuokas) ir įrašas skirtas sesei ir būtent dėl to puikiausiai tinka sniegui aprašyti, mat ji, mano sesutė, visada šalia manęs ypatingiausiomis, liūdniausiomis ir kasdieniškiausiomis dienomis ir akimirkomis. Sningant - taip pat.

p.s. nesupratusiems šios pelėdos (ar apuoko) paskirties - tai antrasis eglutės žaisliuką (kuris dar turės ir brolį!).