Šis pelėdžiukas (ar apuokas, pavadinimą išsirinkti visada galite patys) skirtas mano sesiui, kurio dėka ir pamačiau pati pirmąjį žiemos sniegą, kuris padengė žolytę ir vaikų darželio suoliukus, matomus pro mūsų langą. Jei ne ji - būčiau toliau saldžiai sapnavusi ir šį reginį praleidusi, nes vos tik man grįžus į lovą (praleidžiu dalį apie šokinėjimą ir spygavimą prie lango) telefone pamačiau labai negražius, tos pačios sesės, atsiųstus žodžius: sniegas ištirpo. Mano džiaugsmui, tądien, dar kelis kartus galėjau grožėtis snaigutėmis (kurios, vos pasiekusios žemę, ištirpdavo..)
Vakar, su sese keliaujant iš jos darbo, vėl džiaugiausi tuo mažu, šaltu, baltu gamtos stebuklu (šį kart praleidžiu dalį apie snaigių gaudymą liežuviu ir krykštavimą).
Ir trečiąją dieną, šiandien, ryte, vėl buvau pažadinta ta pačia proga ir tos pačios sesutės - snigo ir snaigės netirpo!. Ir dar dabar jo liko lauke (net truputi GIRGŽDANČIO)!.
Taigi, ši pelėda (ar apuokas) ir įrašas skirtas sesei ir būtent dėl to puikiausiai tinka sniegui aprašyti, mat ji, mano sesutė, visada šalia manęs ypatingiausiomis, liūdniausiomis ir kasdieniškiausiomis dienomis ir akimirkomis. Sningant - taip pat.
p.s. nesupratusiems šios pelėdos (ar apuoko) paskirties - tai antrasis eglutės žaisliuką (kuris dar turės ir brolį!).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą