2012 m. gruodžio 7 d., penktadienis

Papuošalų dėžutės istorija // 6 diena



Ilgą laiką svajojau apie papuošalų dėžutę. Na, žinote, tokią, kokias rodo filmuose: įspūdingo dydžio, apmušta oda ir minkštu, mielu pamušalu papuoštu vidumi, kuriame gyvena dešimtys įvairiausių apyrankių, auskarų, pakabukų, vėrinių, žiedų..
Ilgą laiką maniau, kad tokia dėžutė ir liks svajonė iki mano pilnametystės, nes.. neturėjau nė menkiausios idėjos kur ją laikyti ir kaip jai susitaupyti (prisipažinsiu – tai buvo rimtesnė problemą). Taigi, aš tiesiog paslapčia svajojau ir niekada nepraeidavau pro „Alandeco“ nestabtelėjusi prie jos vitrinos. Tai truko iki pernai metų, Kalėdų. Būtent tada radau savo svajonę po kvepiančia eglute.
Ir dabar, rinkdamasi papuošalus ar ieškodama vietos naujiems, ką tik pagamintiems, negaliu nešyptelti – juk tokią nuostabią, filmuose rodomas pralenkusią, dėžutę aš turiu!
Šypsojausi ir šią pintą apyrankę į siaurą skyrelį dėdama. 



2012 m. gruodžio 5 d., trečiadienis

Antroji mano manija // 5 diena

 
Prisipažinsiu – megztinių manija, aplankanti rudenį, nėra vienintėlė, kurią turiu ir šiandien aš išduodu kitą – derinimo! Tiesa, ja stengiuosi atsikratyti, bet man labai sunkiai sekasi..  
Dabar aš derinu viską – batus prie rankinės, marškinius prie batų, auskarus prie marškinių, kelnes prie auskarų (na gerai, taip gal ir nebūna, bet papuošalus renkuosi tikrai kruopščiai) ir jei bent  atspalviai neatitinka – aš negaliu taip rengtis! Tai tikrai rimta bėda mano mylimiausiems batams – mėlynoms platformoms ir burgundiškiems aukštakulniams. Tokių spalvų rūbų turiu visai nedaug, o tai reiškia, kad su mano derinimo manija, juos užsidedu žymiai rečiau nei norėčiau.. Taip ir gimė šiandienos rankdarbis – mėlyna delninukė, tobulas derinys mano platformoms.
Turbūt jau galite nuspėti, kad jei artimiausiu metu neišsigydysiu šios manijos pamatysite antrąją, burgundišką, delninukę.



2012 m. gruodžio 4 d., antradienis

Rankinės istorija // 4 diena

Šiemet, visiškai sunešiojusi paskutinę juodą rankinę (kurios pataisymu aš vis dar tikiu), ėmiau ieškoti naujos, tačiau tai pasirodė sunkiau nei aš galėjau pamanyti. Juodoms rankinėms visada kėliau gan aukštus reikalavimus, nes retai tokias perku, bet labai dažnai nešioju. Taigi ji turėjo būti kuo paprastesnė - pageidautina be jokių detalių (išskyrus pagamintus adatos pagalba, juos vertinu ir mėgstu) - gan talpi (nors širdyje troškau turėti ir delninukę, nes būtent tokią „pribaigiau“) tačiau neatrodyti neproporcingai ir būti visiškai juoda, o tai ir tapo didžiausia problema. Ar gi ne keista? Parduotuvių vitrinos ir salės mirgėjo nuo juodai rudų, baltų ar net mėlynų rankinių,  o tą man skirtąją rasti atrodė neįmanoma. Pardavėjos, paklaustos apie juodas rankines tik purtydavo galvas arba bergždžiai pasivaikščiodavo po parduotuve su manimi.

Dar vasaros pradžioje pradėjusi paieškas jas baigiau tik rudens viduryje. Tačiau radau tobuliausią variantą. Didelę, talpią rankinę, kurios viduje gyveno mažesnė, į delninukę panaši. Nors ir su aukso detalėmis ji puikiai pritapo mano spintoje! O įkurtuvių proga, nors ir truputi pavėluotai, pagaminau mažylei puošmeną.

2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

Mezgimas // 3 diena



Kiekvieną kart, atėjus rudeniui, mane aplanko megztinių, šalikų bei pirštinių manija Tada aš imu šniukštinėti internete, žurnaluose, net filmuose. Surinkusi šusnį (ir ta šusnis nebūna maža, jokiu būdu!) man patikusių mezginių keliauju pas mamą ir pradedu jų visų prašyti. Tuo pačiu metu. Visų.

Paprastai mama mane įkalbėdavo išsirinkti vieną, patį reikalingiausią, mezginį, bet šiemet viskas buvo kitaip. Man nukeliavus prašyti ji pasakė, kad neturi tiek laiko ir numegzti spės nebent kitiems metam ir pasiūlė išmokyti megzti mane. Supratusi, kad kitos išeities aš neturiu - sutikau.
Jau kita rytą keliavome rinkti siūlų ir virbalų mano pirmajam mezginiui ir pradėjome apmokymus. Man sekėsi pakankamai gerai ir jau po kelių savaičių rankose laikiau savo rankomis numegzta megztini! Deja, jo rankovės man neįtiko (Aistėms pasitaiko) tad jis laukia savo pataisymo, o šiandien aš dalinuosi savo antruoju mezginiu, kuris skirtas Andriui.

P.S. Su gimtadieniu, nuostabioji mokytoja ir nuostabiausioji mamyte!
P.S.S. Megztų dalykėlių manija išmokus megzti tik pastiprėjo, tad galite tikėtis daug mezginių.
 

2012 m. gruodžio 2 d., sekmadienis

Apyrankės // 2 diena

Dabar, kai sesius išsikraustė, vis dažniau jos pasiilgstu. Gal dėl to, kad nesipykstame dėl netvarkos, triukšmo, šviesos, draugų kiekio vienai ar kitai neįtinkančiu metu, o gal dėl to, kad buvau pripratusi prie jos buvimo šalia. Kasdien.

Ilgesys ir pykčių nebuvimas padėjo mums sukurti geresnius santykius (o gal visada juos turėjome tik retai pastebėdavome? Turbūt taip ir buvo). Jų pastūmėtos darome viena kitai įvairias paslaugas ir aš paprašyta apyrankės neatsisakiau.
Taip ir gimė šios dvi „sesutės“. Kodėl dvi? Viena, su didesniu veržlių kiekiu, skirta mano sesei Aušrinei, o antroji – man!
Sesei priklausanti apyrankė jau iškeliavo į jos naujuosius namus ir įprastai puošiasi ant jos rankos, tad nuotraukos – didžiulė išimtis.