Ilgai svarsčiau kokiu žodžiu pradėti įrašą. Koks sakinys turėtų būti pirmasis, ar turėčiau vėl atsiprašyti. Dėl to truputi keista, kad pradedu svarstymų apsvarstymu raštu. Na, bet svarbiausia, kad pradedu, argi ne taip?
O pradedu tikėdamasi, norėdama ir net žadėdama, kad grįžtu ilgam. Grįžtu su kasdieniniais įrašais bei darbeliais. Net ir nauja, pavasariška, išvaizda. Taip pat, bent kol kas, nebevarginsiu Jūsų Kalėdiniais darbeliais, bet vis tiek, tinkamai progai pasitaikius, juos visus parodysiu (nebijokit, liko vos keletas). Grįžtu tokia, kokia dabar turėčiau būti. Tik dar pridedu viltį, kad Jūs manęs pasiilgote. Nes aš Jūsų net labai.
Beliko aptarti vieną, bet pati svarbiausią dalyką – šiandienos rankdarbį. Bijau, kad jam neužteks vienos pastraipos, bet.. Mėginkim!
Pagalvytę, ant kurios siuvau užvalkalą, turiu jau daugiau nei 10 metų. „Išlošiau“ ją Kubuš gėrimo žaidime, nors iš tiesų gavau sukčiaudama.. Mat mamos draugės dukra, kuri dirbdavo mano ir sesutės aukle (ilgokas apibūdinimas gavosi) dirbo ir toje loterijoje. Taigi, kad ir kokiais keliais – gavau aš mažą pagalvytę. Nežinau kodėl ir nežinau kada, bet ją labai pamilau ir iki šiol labai myliu. Namuose be jos ir užmigti negaliu (tai dar vienas keistas mano įprotis)
Per tiek metų ji, švelniai tariant, susidevėjo, todėl be užvalkalo jos naudoti man nebeleidžiama, o užvalkalų nedidukei pagalvytei mes, kažkodėl, neturime milijono. Pavasariško neturime net vieno.
Reikėjo tai ištaisyti ir įsileisti pavasarį. Į namus, širdutes, protus (kad ir koks neveiksnus maniškis būtų).
Aistė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą