22 diena

Prieš keturis metus Mūsų jaukiuose namuose atsirado mažas (tikrai mažas, net labai mažas) padarėlis, kurį mes, mamos noru, pavadinome Bella. Nors vardas ir buvo išrinktas mamos, pirmaisiais mėnesiais, o gal net metais, ją mylėjome ir lepinome mudvi su sesute (net jei ji apkramtydavo anglų kalbos sąsiuvinius ir savo gamtinius reikaliukus atlikdavo namuose, tiesiai Tau už nugaros), bet dabar ją lygiai taip pat dievina ir mama. Kartais atrodo, kad net labiau už mus, tikrus savo vaikus! (žinoma, aš juokauju)
Visos taip prie jos pripratome, kad tikrai neįsivaizduojame (ir net nebandome to padaryti) savo kasdienybės be šio mažo rudučio, lakstančio po visus namus, miegančios po sesės lova, urzgiančios ant laiptinėje vaikščiojančių kaimynų ir nekenčiančios stalo (sofos bei lovos - taip pat) ratukų, siurblio ir feno. Ech, teisybė, visai neseniai ji pradėjo nekęsti ir lempų.
Taigi Bella - oficiali mūsų šeimos narė (mes ją net sesute vadinam), todėl šiemet ji gavo ir savo eglutės papuošimą - kaulą, su savo vardu!.

P.S. Atsiprašau, kad mano mažylės nuotrauka daryta dar rudenį, sniego niekaip nesulaukiame)
P.S.S. Bella pageidavo, kad jos kaulą fotografuočiau spalvotame fone, o jis buvo paprasčiausia, bet pati mylimiausia, mano užrašų knygutė.