2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

13 diena

Štai aš ir vėl dalinuosi su Jumis papuošalu, pagamintu iš nerinių, taip tik įrodydama savo aistra Jiems. Deja, šie auskarai „negimė“ taip paprastai kaip pakabukas. Teko pavargti ir pasijaudinti. Tiesa, jaudinuosi darydama kiekvieną rankdarbį. Bijau, kad man neišeis, kad sugadinsiu medžiagą (ar kitas priemones), kad nusivilsiu savimi ir nuvilsiu kitus. Darydama kiekvieną rankdarbį kartu ir atsipalaiduoju ir patiriu didžiulę įtampą (jau laukdama rezultato). Turbūt dėl šios priežasties labiau mėgstu rankdarbius, kuriuos galiu padaryti nuo jų neatsitraukdama, nelaukdama kol kas nors išdžius, sustings ar kaip nors kitaip pakeis savo būseną. Jei Jums kilo klausimas kodėl vis tiek darau rankdarbius reikalaujančius laiko (mat šis klausimas dažnai kyla mano galvoje) atsakysiu - viskas tik dėl rezultato. Ar šįkart rezultatas vertas vargo - spręskite Jūs ir praneškite tai man!

Lauksiu su didžiuliu jauduliu,
Aistė.



4 komentarai:

  1. Pati idėja man patinka, o šie auskarai verti dėmesio.Jūs šaunuolė, Aiste.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Sveika Aiste
    Smagu, kad į savo darbelius įdedi tiek daug širdies. Patikėk, šis jaudulys prilygsta scenos baimei :) ir nesvarbu ar tą darbelį darai kažkam ar net nelauki nuoširdaus ačiū, o tik stengiesi savo malonumui, visgi smagu dėti detalę prie detalės ir laukti galutinio rezultato su tuo beprotišku jauduliu širdyje, tai kaip aktoriui ar artistui išėjimas į sceną....
    Šaunuolė Aiste, dideliausias palaikymas ir linkėjimai iki galo neprarasti to jaudulio, matyt su juo ir gimsta toks grožis ir nuoširdumas ;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū už gražius žodžius, Danguole. :)

    AtsakytiPanaikinti