33 diena

Šį rankdarbį pradėjome daryti įkvėpti Valentino dienos dvasios. Taip taip, pradėjome daryti. Dviese. Dėl šiokių tokių priežasčių (tingėjimo labiausiai) peteliškė buvo baigta tik vakar.
Dabar papasakosiu kaip mes, dviese, ją darėme ir ką darėme.
Pirmiausia - "drožinėjome" trintuke širdelės formą, kurią buvau padariusi ir viena, bet.. pamečiau. Kai tai padarėme (apsėjome be mažų žaizdelių pirštuose) kirpome ir matavome medžiagyčių dydžius, galiausiai - su savo pagaminta forma - jas štampavome.
Tada turėjome palikti per naktį, kad dažai išdžiūtų, bet mes palikome ilgesniam laikui (kokiam, jei Jums smalsu, pasiskaičiuokite patys.. Jau minėjau, kad laike gaudausi itin sunkiai).
Na, bet galiausiai, aš (jau viena) susiuvau rankų darbo medžiagytes (tai buvo pirma tokia mano medžiaga!) ir paverčiau jas peteliške.
Tada vėl pasikviečiau savo pagalbininką ir ją nufotografavau.

Štai tokia, jau tikrų tikriausia, šio rankdarbio istorija. (manau, kad tokios Jums dar nepasakojau, tad tikiuosi, kad nenusivylėte)


Traukiniu keliaujanti
Aistė.

32 diena

Kai dar lankiau darželį (ir pirmose klasėse) turėjau itin ilgus plaukus. Juos mėgau, turbūt labiausiai dėl to, kad niekada pati neturėjau jais rūpintis – mane šukuodavo mama, o kai ji negalėdavo - darželio auklėtoja, kuri dar ir gyveno (ir vis dar gyvena) virš mūsų.

Kažkur ketvirtoje klasėje (deja, laike sunkiai orentuojuosi) mano galvoje pradėjo suktis vėjai ir aš juos pasitrumpinau. Tada jie siekė pečius, gal buvo truputi ilgesni. Buvau jais patenkinta, visaip eksperimentavau – išmėginau kirpčiukus, vėliau nusikirpau dvejais sluoksniais. Turbūt būtent tai, aštuntos klasės pradžioje, tiksliau dieną prieš jos pradžią, mane paskatino juos visiškai nusitrumpinti.

Ačiū Dievui tie vėjai praskrido ir vėl užsimaniau ilgų plaukų. To pasiekti nebuvo lengva, bet, vis dėl to, tai siekiama. Būtent dėl šio siekimo ir gerų jų rezultatų man taip reikalingas pastarasis rankdarbis. Plaukai, kad ir kokie žavūs būtų, dažnai erzina lįsdami į akis.

Perliukų/segtukų pagalba jie ne tik nebedengs pasaulio, bet ir mielai atrodys (na, aš to tikiuosi)!

p.s. Pagaminau juos 6 (3 mažus ir 3 didesnius), bet į plaukus tiek nebetilpo.

31 diena

Ilgai svarsčiau kokiu žodžiu pradėti įrašą. Koks sakinys turėtų būti pirmasis, ar turėčiau vėl atsiprašyti. Dėl to truputi keista, kad pradedu svarstymų apsvarstymu raštu. Na, bet svarbiausia, kad pradedu, argi ne taip?

O pradedu tikėdamasi, norėdama ir net žadėdama, kad grįžtu ilgam. Grįžtu su kasdieniniais įrašais bei darbeliais. Net ir nauja, pavasariška, išvaizda. Taip pat, bent kol kas, nebevarginsiu Jūsų Kalėdiniais darbeliais, bet vis tiek, tinkamai progai pasitaikius, juos visus parodysiu (nebijokit, liko vos keletas). Grįžtu tokia, kokia dabar turėčiau būti. Tik dar pridedu viltį, kad Jūs manęs pasiilgote. Nes aš Jūsų net labai.

Beliko aptarti vieną, bet pati svarbiausią dalyką – šiandienos rankdarbį. Bijau, kad jam neužteks vienos pastraipos, bet.. Mėginkim!

Pagalvytę, ant kurios siuvau užvalkalą, turiu jau daugiau nei 10 metų. „Išlošiau“ ją Kubuš gėrimo žaidime, nors iš tiesų gavau sukčiaudama.. Mat mamos draugės dukra, kuri dirbdavo mano ir sesutės aukle (ilgokas apibūdinimas gavosi) dirbo ir toje loterijoje. Taigi, kad ir kokiais keliais – gavau aš mažą pagalvytę. Nežinau kodėl ir nežinau kada, bet ją labai pamilau ir iki šiol labai myliu. Namuose be jos ir užmigti negaliu (tai dar vienas keistas mano įprotis)

Per tiek metų ji, švelniai tariant, susidevėjo, todėl be užvalkalo jos naudoti man nebeleidžiama, o užvalkalų nedidukei pagalvytei mes, kažkodėl, neturime milijono. Pavasariško neturime net vieno.

Reikėjo tai ištaisyti ir įsileisti pavasarį. Į namus, širdutes, protus (kad ir koks neveiksnus maniškis būtų).

Aistė.