Šiemet, visiškai sunešiojusi paskutinę juodą rankinę (kurios
pataisymu aš vis dar tikiu), ėmiau ieškoti naujos, tačiau tai pasirodė sunkiau
nei aš galėjau pamanyti. Juodoms rankinėms visada kėliau gan aukštus
reikalavimus, nes retai tokias perku, bet labai dažnai nešioju. Taigi ji turėjo
būti kuo paprastesnė - pageidautina be jokių detalių (išskyrus pagamintus
adatos pagalba, juos vertinu ir mėgstu) - gan talpi (nors širdyje troškau
turėti ir delninukę, nes būtent tokią „pribaigiau“) tačiau neatrodyti
neproporcingai ir būti visiškai juoda, o tai ir tapo didžiausia problema. Ar gi
ne keista? Parduotuvių vitrinos ir salės mirgėjo nuo juodai rudų, baltų ar net
mėlynų rankinių,
o tą man skirtąją rasti
atrodė neįmanoma. Pardavėjos, paklaustos apie juodas rankines tik purtydavo
galvas arba bergždžiai pasivaikščiodavo po parduotuve su manimi.
Dar vasaros pradžioje pradėjusi paieškas jas baigiau tik
rudens viduryje. Tačiau radau tobuliausią variantą. Didelę, talpią rankinę,
kurios viduje gyveno mažesnė, į delninukę panaši. Nors ir su aukso detalėmis ji
puikiai pritapo mano spintoje! O įkurtuvių proga, nors ir truputi pavėluotai,
pagaminau mažylei puošmeną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą