32 diena

Kai dar lankiau darželį (ir pirmose klasėse) turėjau itin ilgus plaukus. Juos mėgau, turbūt labiausiai dėl to, kad niekada pati neturėjau jais rūpintis – mane šukuodavo mama, o kai ji negalėdavo - darželio auklėtoja, kuri dar ir gyveno (ir vis dar gyvena) virš mūsų.

Kažkur ketvirtoje klasėje (deja, laike sunkiai orentuojuosi) mano galvoje pradėjo suktis vėjai ir aš juos pasitrumpinau. Tada jie siekė pečius, gal buvo truputi ilgesni. Buvau jais patenkinta, visaip eksperimentavau – išmėginau kirpčiukus, vėliau nusikirpau dvejais sluoksniais. Turbūt būtent tai, aštuntos klasės pradžioje, tiksliau dieną prieš jos pradžią, mane paskatino juos visiškai nusitrumpinti.

Ačiū Dievui tie vėjai praskrido ir vėl užsimaniau ilgų plaukų. To pasiekti nebuvo lengva, bet, vis dėl to, tai siekiama. Būtent dėl šio siekimo ir gerų jų rezultatų man taip reikalingas pastarasis rankdarbis. Plaukai, kad ir kokie žavūs būtų, dažnai erzina lįsdami į akis.

Perliukų/segtukų pagalba jie ne tik nebedengs pasaulio, bet ir mielai atrodys (na, aš to tikiuosi)!

p.s. Pagaminau juos 6 (3 mažus ir 3 didesnius), bet į plaukus tiek nebetilpo.