Kūčios

+Mielieji skaitytojai,
visus Jus labai sveikinu su Kūčiomis, linkiu skaniausių valgių, jaukiausio vakaro ir šilčiausių bei artimiausių žmonių aplink.

Žinau, kad ilgai nerašiau, bet prieš Kalėdas mano namuose daug darbų darbelių, visus rankdarbius (ir net įrašus, kuriuos esu paruošusi, tik nuotraukos nesuredaguotos ilsisi) parodysiu Jums po Kalėdų!.

Dar kartą sveikinu sulaukus pirmosios, nuostabiausios metų šventės, dienos (ar vakaro) ir tikiuosi, kad visi mano palinkėjimai išsipildys.

Su daug daug meilės ir šilumos,
Aistė.

25 diena

Likus vos devynioms dienoms iki Kalėdų manyje šėlsta jaudulys, o namuose - netvarka, kurią skubiai reikia pašalinti.
Eglutės papuošimai jau baigti (net pirkta girlianda jau atkeliavo į namus) ir šiandien rodau Jums du paskutiniuosius - žadėtus pelėdos ir arkliuko broliukus/sesutes/dvynius. Jau šiandien, visiem sugužėjus namo, žaisliukai papuoš eglutę. O Jūsų namuose jau žiba kalėdiškos šviesos ir eglutės žaislai?
Tik nesijaudinkit, jeigu jaudinatės, ir nesidžiaukit, jeigu džiaugiatės - tai nepaskutinės puošmenos mano namuose, Jūsų laukia dar keturios.

Ar dabar, likus vos devynioms dienoms, jau galite užuosti Kalėdas?

24 diena

Rudens pradžioje, svečiuodamasi pas Andrių, buvau supažindinta su elniu, kurio mielu veiduku iškart susižavėjau. Visą savaitgalį žaidusi su juo pavadinau Rudolfu Kalėda. Viešnagei pasibaigus Rudolfą parsivežiau į Vilnių ( sostinė jam, bent kol kas, patinka), kur prabėgus vos kelioms savaitėms, mamos Jis buvo apdovanotas megztiniu, o šiandien aš jam pasiuvau šaliką skirtą pasipuošti per Kalėdas.

Juo Kalėda labai didžiuojasi ir visiems pasakoja koks dabar, pasipuošęs, yra gražus!.

23 diena

Jodinėjusi esu vos tris kartus, o ir prisimenu tik vieną, paskutinį, šios vasaros, pasijodinėjimą. Taip, jis buvo neseniai, nebūčiau suspėjusi pamiršti net to norėdama, bet tikiu, kad ir po daug daug metų prisiminsiu žirgą (ar žirgę) vardu Karamelė, Julitą, mokinusią mane ir smėliu padengtą maniežą. Bet manau, kad aiškiausiai prisiminsiu tą jausmą. Jausmą, kuriame buvo sumišusi laisvė, laimė, pasitikėjimas ir vėjas. Tai buvo nuostabu, nuostabiau nei nuostabu, net jei nulipusi nuo žirgo nebejaučiau kojų ir rankų. unkiai eidama, svyruodama, plačiai šypsojausi ir žinojau, kad noriu tai patirti vėl ir vėl.

Būtent šio jausmo įkvėpta pasiuvau ketvirtąjį eglutės žaisliuką - žirgą Beuodegį, kuris, kaip ir pelėda, turės brolį (o gal sesę, vardu Karamelė?)

22 diena

Prieš keturis metus Mūsų jaukiuose namuose atsirado mažas (tikrai mažas, net labai mažas) padarėlis, kurį mes, mamos noru, pavadinome Bella. Nors vardas ir buvo išrinktas mamos, pirmaisiais mėnesiais, o gal net metais, ją mylėjome ir lepinome mudvi su sesute (net jei ji apkramtydavo anglų kalbos sąsiuvinius ir savo gamtinius reikaliukus atlikdavo namuose, tiesiai Tau už nugaros), bet dabar ją lygiai taip pat dievina ir mama. Kartais atrodo, kad net labiau už mus, tikrus savo vaikus! (žinoma, aš juokauju)
Visos taip prie jos pripratome, kad tikrai neįsivaizduojame (ir net nebandome to padaryti) savo kasdienybės be šio mažo rudučio, lakstančio po visus namus, miegančios po sesės lova, urzgiančios ant laiptinėje vaikščiojančių kaimynų ir nekenčiančios stalo (sofos bei lovos - taip pat) ratukų, siurblio ir feno. Ech, teisybė, visai neseniai ji pradėjo nekęsti ir lempų.
Taigi Bella - oficiali mūsų šeimos narė (mes ją net sesute vadinam), todėl šiemet ji gavo ir savo eglutės papuošimą - kaulą, su savo vardu!.

P.S. Atsiprašau, kad mano mažylės nuotrauka daryta dar rudenį, sniego niekaip nesulaukiame)
P.S.S. Bella pageidavo, kad jos kaulą fotografuočiau spalvotame fone, o jis buvo paprasčiausia, bet pati mylimiausia, mano užrašų knygutė.

21 diena

Savo Kalėdiniais rankdarbiais ir įrašais (na, dar mintimis) vis kviečiau ir kviečiau sniegą. Štai ir sulaukiau Jo, deja, ne norėto kiekio, bet sulaukiau jo jau užvakar, tik vis tinkamos progos aprašyti ieškojau. Štai ir suradau.
Šis pelėdžiukas (ar apuokas, pavadinimą išsirinkti visada galite patys) skirtas mano sesiui, kurio dėka ir pamačiau pati pirmąjį žiemos sniegą, kuris padengė žolytę ir vaikų darželio suoliukus, matomus pro mūsų langą. Jei ne ji - būčiau toliau saldžiai sapnavusi ir šį reginį praleidusi, nes vos tik man grįžus į lovą (praleidžiu dalį apie šokinėjimą ir spygavimą prie lango) telefone pamačiau labai negražius, tos pačios sesės, atsiųstus žodžius: sniegas ištirpo. Mano džiaugsmui, tądien, dar kelis kartus galėjau grožėtis snaigutėmis (kurios, vos pasiekusios žemę, ištirpdavo..)
Vakar, su sese keliaujant iš jos darbo, vėl džiaugiausi tuo mažu, šaltu, baltu gamtos stebuklu (šį kart praleidžiu dalį apie snaigių gaudymą liežuviu ir krykštavimą).
Ir trečiąją dieną, šiandien, ryte, vėl buvau pažadinta ta pačia proga ir tos pačios sesutės - snigo ir snaigės netirpo!. Ir dar dabar jo liko lauke (net truputi GIRGŽDANČIO)!.

Taigi, ši pelėda (ar apuokas) ir įrašas skirtas sesei ir būtent dėl to puikiausiai tinka sniegui aprašyti, mat ji, mano sesutė, visada šalia manęs ypatingiausiomis, liūdniausiomis ir kasdieniškiausiomis dienomis ir akimirkomis. Sningant - taip pat.

p.s. nesupratusiems šios pelėdos (ar apuoko) paskirties - tai antrasis eglutės žaisliuką (kuris dar turės ir brolį!).

20 diena

Šiandien imuosi šiek tiek tradiciškesnio puošimo ir nuo dabar gaminu žaisliukus eglutei.
Mūsų namuose jau įprasta matyti „tikrą“ eglutę, bet prisipažinsiu - pasiilgstu savo vaikystės ir dirbtinosios. Labai mielos, matyt, senoviškos, nes ją turim nuo pat vaikystės, mirksinčios įvairiausiom spalvom (be jokių girliandų!). Nors ji buvo visai nedidukė - buvo pati geriausia. Deja, ėmė ir sugedo.. Dėl to jau antrus metus nepuošiame jos.
Tiesa, šiemet puošime eglutę, kurios viršūnė jau beveik siekia lubas, o aš, kartu su sese, vis tiek ilgiuosi vaikystės, mažosios eglutės.
Nors šis žaisliukas ilgesį sumažina ir yra tikrai labai mielas!.

p.s. Bus dar keli įrašai su eglutės žaisliukais, tad, jei jie Jums nepatinka - atsiprašau.
p.s. s. Vėliau visus žaisliukus nufotografuosiu ir ant eglutės.

19 diena

Kalėdoms artėjant atskubėjo ir laikas puošti namus. Juos puošti nuostabiausiai metų šventei (taip, aš tikrai dievinu Kalėdas) pradėjau nuo paprasčiausių, bet kasdien mano naudojamų smulkmenų - pieštukų.
Jiems sukūriau „užmautukus“. Elniukas nuo šiandien puoš paprastą pieštuką, kurį naudoju kasdien kurdama ir gamindama rankdarbius, o eglutė - geltonąjį, kuris man į pagalbą skuba siuvant ar siuvinėjant.
Dabar kurti eglutės, durų, langų ir visų visų namų puošmenas bus žymiai jaukiau! O Kalėdas užuosiu vos pažvelgusi į savo rašomąjį stalą.

18 diena

Šis rankdarbis turėjo būti įkeltas jau vakar, bet mamos gimtadienis, atskubėję svečiai ir daugybė maisto „pavogė“ iš manęs laiką ir jau nebespėjau Juo pasidalinti.
O jį dariau vis dar laukdama sniego (ir karts nuo karto dirsčiodama į šio blog'o foną). Gal toks didžiulis laukimas prikvietė mažą stebuklą - išpranašautą sniegą (tikrą sniegą, o ne mano rankdarbius puošiantį) trečiadieniui. Nuoširdžiai tikiuosi ši sinoptikų pranašystė išsipildys, nes dabar mano mintyse tik prisiminimai apie pernai metų sniegą, pūgas tokiu metu ir džiaugsmą gaudant snaiges.

Štai viena, kurią pagavusi nebeturėsiu paleisti:

17 diena

Manau, kad Jums, visai kaip ir man, Kalėdos (na, ir žiema) asocijuojasi su sniegu.
Jau dabar įsivaizduoju tą pirmąjį, labai ploną, sniego sluoksnį, kuriuo net nesinori eiti. Įsivaizduoju kaip pirmą kartą man kažkur einant pradeda snigti ir aš galiu gaudyti snaigutes. Įsivaizduoju pirmąsias dienas su šiltomis pirštinėmis ir sniego karu. Taip pat įsivaizduoju ir pirmąsias pusnis, man iki kelių, kurios taip maloniai vers aukštai kilnoti kojas.
Labai laukiu kol visas šis įsivaizduojamas sniegas pavirs tikrove, o kad būtų lengviau laukti pasisiuvau baltuti, kaip sniegas, dėklą savo telefonui, kurį papuošė toks žavus šūksnis.

Tikiuosi, kad šis dėklas užkariaus orus ir privers snaiges šokti (ir nebe ištirpti).

16 diena

Šiandien, vos tik pabudusi, nuskubėjau atidaryti savo advento kalendoriaus (kuris puošiasi Mikės Pukuotuko herojų atvaizdu) pirmojo langelio. Tiesa, tai darydama susidūriau su vaikiškąją savimi ir keliomis kliūtimis, kurios iki šiol manęs nepaleido.
Pirmoji - atidaryti langelį, kuris buvo ant Mikės nosies! Supratau, kad iš kart, pasiėmusi šokoladuką, galėsiu vėl jį uždaryti, bet tam prisiversti vis tiek buvo sunku. Na, šiaip ne taip, atidariau tą langelį, bet vos tai padariusi susidūriau su antrąja bėda - ant šokoladuko buvo išspausta Tigriuko galva. „Ir aš jį turėsiu suvalgyti?“ - pagalvojau. Atsakymas buvo akivaizdus..
Nufotografavau Kalendorių, ir šokoladuką Jame, nes tikėjausi pajusti palengvėjimą (šis žodis, kalbant apie šokoladuką advento kalendoriuje skamba keistokai), bet tai neįvyko. Galiausiai (praėjus ~10 valandų) suvalgiau Tigriuką ir dabar jaučiuosi dėl to kalta.
Visa tai Jums pasakoju ne dėl to, kad noriu jog pažintumėte mano vaikiškąją pusę (kurios manyje daug, net per daug), bet ir dėl to, kad prisimintume save vaikystėje, paauglystėje ir pasižiūrėtumėte kiek vaikiškumo Jūsų širdelėse liko dabar. Kiek su juo liko džiaugsmo (ir rūpesčio) dėl mažmožių ir kiek liko Kalėdų jaudulio.

Mąstančius (ar nemąstančius) palieku Jus su Kalėdiniais atvirukais (kurie yra pirmasis advento rankdarbis).

Suvaikėjusi Aistė.